- žingeidus
- מingeidùs, -ì adj. (4) Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ, Yl, Žg; Ls, L nj.
1. kuris labai viskuo domisi, viską nori žinoti, smalsus: Mūso visi vaikai yr žingeidì Pln. Žingeidžios moterys Tlž. Mano boba baisiai žingeidì Kair. Drąsesnės ar žingeidesnės mergaitės ėmė prie Marės artinties Žem. | Į jį buvo subestos žingeidžios tarnautojų akys ir ištįsusios nosys, kurios tarsi apuostinėjo kiekvieną jo žingsnį rš.
žingeidù n.; L: Matyt, kad jam taip pat buvo žingeidu mane pamatyti I.Simon. Man gi labai žingeidu, atrašykit nors atvirutę, kaip eina visas darbas V.Krėv. Manau, kad klausytojams žingeidžiau ir svarbiau sužinoti jo veikalus LKXIX412. Ar tau teip žingeidù, kad klausi? Ut. žingeidžiaĩ adv.; L: Labai žingeidžiai skaitau visus straipsnelius rš.2. KŽ įdomus: Prašau pradėti, tai žingeidi istorija sp. Žingeidus vienok daiktas tas alkogolis, ir kaip įvairiai ant jo žiūri svietas! Vrp1895,155. Pas mus į Varšuvą atėjo gana žingeidi žinė iš Senapilės apygardinės pilės Suvalkų rėdybos A1885,239.
Dictionary of the Lithuanian Language.